Vaikų kalbos klaidų tyrinėjimai Lietuvoje dar nėra tokie išsamūs kaip kitose šalyse. Daug plačiau vaikų kalbos klaidas tyrinėjo rusų lingvistai (Ceitlin, Jelisejeva 2001; 2002, Golubiev 2001),  surinkę ir išleidę specialius vaiko kalbos klaidų dienoraščius, kurių pagrindas – tėvų užfiksuoti klaidingi vaikų pasakymai. Iki šiol lietuvių lingvistų tyrinėtos vaiko ir suaugusiojo pokalbio charakteristikos (Savickienė 1997), vaikiškosios kalbos savybių pokyčiai vaikui augant (Kamandulytė 2005), tėvų reakcija į vaikų kalbos klaidas (Balčiūnienė 2006). Tiriamieji darbai padeda nustatyti vaikų kalbos klaidų priežastis, kalbos ypatybes, vaiko ir tėvų kalbos santykį. Tėvų pastebėtos ir užfiksuotos vaikų kalbos klaidos dar nebuvo tyrinėtos, tad šia tema buvo parengtas bakalauro darbas (Jakubsonė 2008).

Tyrimo medžiagą sudaro specialiose žurnalų „Mažylis“, „Tavo vaikas“ ir „Mamos žurnalas“ rubrikose publikuoti vaikų pasakymai, tėvų atsiųstos vaikų daromos klaidos. Tyrimui atlikti naudoti visi (nuo leidimo pradžios) iki 2007 metų išleisti žurnalų numeriai: „Tavo vaikas“ (1992–2007 m., nr. 1–12), „Mamos žurnalas“ (2001–2007, nr. 1–12), „Mažylis“ (2000–2007, nr. 1–12). Atmetus šiam tyrimui netinkančias klaidas (pavyzdžiui, logines klaidas ar pamėgdžiojimus), iš viso tyrimo medžiagą sudarė daugiau nei 600 vaikų pasakymų. Šiuos pasakymus į žurnalus atsiunčia suaugusieji, kurie ir užfiksuoja bei atrenka vaikų pasakymus, todėl tyrimas yra labiau kokybinis, o ne kiekybinis, nes ši medžiaga leidžia pažvelgti į ne tik tai, kaip vaikas sudaro žodžius, kokias klaidas daro, bet ir į tai, ką suaugusieji linkę fiksuoti ir vertinti kaip klaidą.

Leksikos klaidos. Atliktas tyrimas atskleidė, kad tėvų atsiųstuose vaikų pasakymuose dominuoja leksikos klaidos (479 atvejai). To ir buvo galima tikėtis, nes šios klaidos yra labai vaizdingos, todėl greitai įsimenamos. Leksikos klaidų atsiranda tada, kai vaikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių parenka netinkamą žodį esamam kontekstui. Tyrimas parodė, kad dažniausiai vaikas parenka netinkamą žodį, atsižvelgdamas į panašią žodžio reikšmę, kai visiškai nesupranta ar nežino žodžio reikšmės. Dažnai vaikai daro kalbos klaidų vartodami antonimus ir homonimus. Pagal šias priežastis, leksikos klaidas galima skirstyti į tokias grupes:

Asociacijos pagal reikšmę klaidos. Vaikai dažnai neatkreipia dėmesio į tai, kad panašios reikšmės žodžiai gali visai netikti vienam ar kitam pasakymui. Šios klaidos yra pačios dažniausios vaikų kalboje. Kalbėdami vaikai dažnai tiesiog neskiria daug dėmesio tiksliam turinio perteikimui ir panaudoja panašios reikšmės žodį, kuris tuo metu jiems pirmiausiai šauna į galvą, pavyzdžiui:

Valgėm česnaką su duona. Justina (3,5 m.) paragavo, susiraukė ir iškišusi liežuvį        šaukia:

 - Mamyte, pažiūrėk, kaip česnakas liežuvį smaugia!

Nežinomos žodžio reikšmės klaidos. Vaikai, kaip ir suaugusieji, dažnai galvoja, kad gerai išmano daugelio žodžių tikslias reikšmes. Tačiau neretai  šios reikšmės būna per „siauros“, netikslios, o kartais ir visai neatitinka tikrovės, pavyzdžiui:

– Auklėtoja, aš labai daug jaunas, - sako Vismantas.

 - O ką tai reiškia?

-  Čia įsiterpia šešiametė Erika:

- Tai, kad dar negali tuoktis.

- Ar tėtė vakar žuvų pagavo?

 - Ne, tiktai daug brakonierių.

 - O kas tie brakonieriai?

 - Tai tokios mažos lydekutės...

Antonimų klaidos. Vartodami antonimus, vaikai dažnai neįsigilina į antonimo reikšmę ir vienam žodžiui parenka visai netinkamą antonimą manydami, kad pagal reikšmę jis yra tinkamas. Tačiau dažniausiai vaikai neįsisavina, kad viename kontekste antonimas tinka, o kitame jo reikšmė yra visai netinkama, pavyzdžiui:

Margiris grįžęs iš darželio pasakoja, kaip susipyko su Domantu:

-          Kaip daviau jam per nosį. Jis man atgal davė, aš jam pirmyn...

Homonimų klaidos. Mažiausią leksikos klaidų grupę sudaro homonimų klaidos. Tai klaidos, kai vaikai susiaurina žodžio reikšmę. Dažniausiai vaikai žino tik vieną žodžio reikšmę, o kitų reikšmių dar nėra įsisavinę, pavyzdžiui:

Mama gamina pietus. Į virtuvę įeina tėtis ir klausia:

 - Ar dar pietūs neišvirė?

 - Ne, bulvės dar žalios, - atsako mama.

Į puodą dirsteli mažasis Gedgaudas ir nustebęs sako:

- Mama, bet juk bulvės tai jau geltonos.

Kaip matyti, dažniausiai tėvai fiksuoja ir atsiunčia į žurnalus būtent vaikų daromas leksikos klaidas.  Jos dažniausiai būna labai įvairios, įdomios, šmaikščios, todėl dažniausiai ir būna tėvų įsimenamos ir dominuoja tėvams skirtuose žurnaluose. Taip pat ryškus yra ir asociacijos pagal reikšmę klaidų išsiskyrimas. Tai rodo, kokią didelę reikšmę vaikui įsisavinant kalbą daro kontekstas, nes vaikai grupuoja žodžių pavydžius į tam tikras grupes, o paskui priskiria žodžiui vieną iš tų pavydžių reikšmių (Huttenlocher, Smiley 1987).

Morfologijos klaidos. Morfologijos klaidų padaroma, kai vaikai netinkamai vartoja žodžių formas (21 atvejis). Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad šias klaidas galima skirstyti dar smulkiau, taigi visos morfologinės klaidos sugrupuotos į paradigmos, sangrąžinės formos, skaičiaus, giminės bei morfemų sukeitimo klaidas (kalbos riktus).

Paradigmos klaidos. Didžiausią dalį morfologijos klaidų sudaro paradigmos klaidos. Vaikai dažniausiai šią morfologijos dalį įsisavina sunkiau, tad ir paradigmos klaidų yra daugiausiai. Pavyzdžiui:

Kotryna (4 m.) pasakoja:

 - Močiutė turi šunį Kudlį (tikrasis vardas – Kudlius).

Mama pataiso:

- Ne Kudlį, o Kudlių.

Kotryna nustebusi:

-          Jų daug?

Sangrąžos klaidos. Dažniausiai vaikai vartodami sangrąžos dalelytę suklysta sudarinėdami su ja žodžių formas. Dažniausiai tokios klaidos atsiranda, kai vaikas nesupranta pagrindinės dalelytės reikšmės ir kaip reikėtų sudaryti žodį su ja, pavyzdžiui: Kristijonas dėlioja „Lego“ kaladėles ir murma. Mama klausia:

- Kristi, ar nesiseka?

- Siseka, siseka, - atsako jis.

Skaičiaus kategorijos klaidos. Šios klaidos tirtoje medžiagoje taip pat nėra labai dažnos. Dažniausiai vaikai naudodami skaičiaus kategoriją klysta nesuprasdami, kad kai kurie žodžiai neturi daugiskaitos, o kai kuriuos geriau vartoti vienaskaita, pavyzdžiui:

4 m. Miglė:

 - Auklėtoja, aš vakar nebuvau šventėje, tai dabar noriu palinkėti jums daug laimių!

Giminės kategorijos klaidos. Giminės kategorijos klaidos yra šiek tiek dažnesnės. Jos atsiranda, kai vaikai nesupranta, kokia gimine reikėtų vartoti vieną ar kitą daiktavardį. Reikia paminėti, kad dažniausiai vaikai giminės kategoriją netinkamai pavartoja, kai sudarinėja daugiskaitos daiktavardžio formas, pavyzdžiui:

4 m. Tomas klausia:

- Mamyte, atspėk, kur skrenda varnos?

- Kur?

- Į šiltus pakrančius.

Morfemų sukeitimo klaidos atsiranda, kai vaikas skubėdamas ar susijaudinęs sukeičia žodžio morfemas vietomis, pavyzdžiui:

Agnei  labai patinka „Tele bim bam“ dainelė „Peliukų mokykla“. Prašo mamos:

-Noriu dainos „Mokiukų pelykla“.

Žodžių darybos klaidos. Žodžių darybos klaidų atsiranda, kai netinkamai pavartojami darybiniai formantai, tačiau naujos reikšmės neatsiranda. Pagal atlikto tyrimo rezultatus, visos užfiksuotos klaidos (70 atvejų) dar skirstomos į priešdėlio, priesagos, galūnės, sudurtinių žodžių, žodžio dalių sumaišymo (priesaga ir priešdėlis) ir regresinės žodžių darybos klaidas.

Priešdėlio klaidos. Vieni iš įdomiausių vaikų sudaromų morfologinių naujadarų yra žodžiai, sudaromi pridedant netinkamą priešdėlį. Dažniausiai netinkamai vartojamos priesagos yra šios: -su, -iš, -nu, -pa, -už, -ap ir t.t.

Edvinas prašo:

- Mama, atpjauk man tos dešros, kurią aš išmėgau (pamėgau).

Deimantė dainuoja visiems žinomą dainelę: Ta  pelytė šmurkšt po šluota ir dainelė nudainuota...

Priesagos klaidos. Daug gausesnis yra netaisyklingai vartojamų priesagų sąrašas. Ištyrus jų pasiskirstymą užfiksuotuose pasakymuose, paaiškėjo, kad vaikai iš viso vartoja 30 priesagų. Toks priesagų gausumas rodo, kad vaikai išgirsta ir įsisavina daug priesagų, tačiau daugelio jų nemoka tinkamai pavartoti. Savo gausumu išsiskiria priesagos –in-, -išk-, -uot-, -ien-.

Tėtis namo parnešė karpį. Rūtelė seniai jį mačiusi:

- Ko jis toks  didelis – karpinas. Žuvinas?

Gabija ir Viktorija varto vaikų žurnalą. Viktorija pamato kurmį ir klausia sesės:

- Kas čia?

- Nežinau, - atsako Gabija.

- Kaip nežinai, juk tai jūros kiaulienas.

Galūnės klaidos. Daug rečiau vaikai klysta vartodami galūnes. Šios klaidos atsirado todėl, kad vaikai iki galo neįsisavinę tam tikrų žodžių, o tik atsimindami jų skambesį, vieną žodį sudaro iš dviejų skirtingų (dažniausiai panašios reikšmės) žodžių dalių.

Martynas ruošiasi su tėčiu į lauką. Renkasi, kuriuos batukus autis. Tėtis pasiūlo aulinukus, o mažasis atšauna:

- Šitų nenoriu, jie labai spaudžiai maunasi.

Sudurtinių žodžių klaidos. Taip pat nedažnai vaikai klysta ir sudarinėdami sudurtinius žodžius. Sunkiausiai vaikai įsisavina tuos žodžius, kuriuos girdi retai, dažnai tai būna su kitomis kultūromis susiję dalykai.

Gustė buvo zoologijos sode, matė daug gyvūnų. Grįžusi pasakojo:

- Mačiau žirafą, kupranosį...

Priešdėlio ir priesagos klaidos atsiranda tada, kai vaikai, sudarydami žodį, netaisyklingai pavartoja priesagą ir priešdėlį, pavyzdžiui:

Domantas negali atrišti kepurės raištelių:

- Kas man šitą mazgą taip užmazgojo?

Regresinė žodžių daryba – tai tokie atvejai, kai vaikai, norėdami sudaryti panašios reikšmės žodį, tiesiog „nutrina“ jo galūnę , pavyzdžiui,

Danielius su mama kalba apie gyvūnus, klausia:

- Kaip vadinasi karvės vaikas?

- Veršiukas. 

- O kas veršiuko tėtis?

Danielius pamąsto ir „sukasi iš padėties“:

- Veršas!

Sintaksės klaidos. Sintaksės klaidų atsiranda tada, kai vaikas sudaro suaugusiųjų kalboje nevartojamas žodžių konstrukcijas. Tai yra žodžių junginių ir sakinių sudarymo klaidos. Iš viso tokių klaidų pasitaikė tik 3. Pavyzdžiui:

Anksti ryte Aidas skubina mamą:

- Einam greičiau į darželį kol dar diena nepradėjo būti.

Vaikas dar nemoka tinkamai sudaryti žodžių junginių ir vietoje neįsidienojo, ne per vėlu ir pan. pavartoja netinkamą žodžių konstrukciją „nepradėjo būti“. Tyrimo medžiagoje sintaksės klaidų pasitaikė mažiausiai.

Pragmatikos klaidos. Asmuo gali mokėti gramatiškai taisyklingai kalbėti, sugebėti vartoti ilgas, sudėtingas sudėtinių sakinių konstrukcijas, bet vis dar turėti komunikacijos problemų. Vaikai padaro pragmatikos klaidų, kai dar nesupranta, kokios yra kalbos vartojimo taisyklės. Iš 29 užfiksuotų pragmatikos klaidų pavyzdžių galima paminėti tokį:

Justukas prašo tėčio, kad panešiotų. Mama klausia:

- O kas mane panešios?

 -Tu esi didelė, kojas turi, gali ir pati vaikščioti, - atrėžė mažasis.

Mišriojo tipo kalbos klaidos. Analizuojant vaikų kalbą, pastebėta, kad vaikas dažnai padaro net kelių rūšių kalbos klaidas viename pasakyme (rasta 170 tokių atvejų). Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad dažniausiai viename pasakyme padaromos leksikos (asociacija pagal skambesį)  ir žodžių darybos klaidų poros, pavyzdžiui:

Arminas žaidžia su tėčiu kirpyklą, „kerpa“ tėtį ir klausia:

- Tu nori būti kaip Valinskas?

Tėtis atsako, kad nori. Arminas:

- Gerai, tada aš tave nunuoginsiu.

Natūralu, kad įsisavindami kalbą, vaikai iš pradžių daro nemažai klaidų: sumaišo panašiai skambančius žodžius, pasirenka netinkamą morfologinę kategoriją ar darybos formantą. Vaikams daug svarbiau perteikti mintį, būti suprastam, todėl jie nesistengia gilintis, kaip tai padaryti taisyklingai. Deja, ne prie kiekvieno pasakymo buvo nurodytas vaikų amžius, tad turint tik dalies vaikų amžių, išvadų apie tam tikrų klaidų sąsajas su vaikų amžiumi negalima daryti.

Tėvai reaguoja į vaikų klaidas įvairiai: pataiso vaiką, performuluoja vaiko pasakymą, tačiau neretai – tiesiog ignoruoja klaidą ir tęsia pokalbį toliau, taip leisdami jai įsitvirtinti vaiko kalboje. Norėdami, kad vaikai darytų kuo mažiau klaidų, tėvai turėtų visada pataisyti netaisyklingą vaiko pasakymą ir pakartoti, pagirti už taisyklingą. Nustatyta, kad tose šeimose, kur tėvai dažniau taiso vaikų kalbos klaidas, tos klaidos išnyksta greičiau (Dressler, Kilani-Schoch, Balčiūnienė, Korecky-Kröll, Laaha 2006).

Keičiantis ekonominei ir socialinei situacijai, vaikų gyvenimo būdas taip pat keičiasi: daug laiko jie praleidžia prie kompiuterio, televizoriaus, daug mažiau laiko skirdami bendravimui. Taip pat daugėja ir mišrių šeimų. Visa tai lemia, kad kalbos įsisavinimas lėtėja. Natūralu, kad senieji kalbos įsisavinimo standartai nebetinka. Logopedų nuomone, reikia atlikti kuo daugiau tyrimų ir eksperimentų, kurie leistų nustatyti dabartinius kalbos raidos standartus, padėtų atskleisti, kas šiais laikais yra norma, o kas ne. Tai palengvintų tolesnį logopedų ir pedagogų darbą.

Būtent tokio pobūdžio tyrimas, kai tyrinėjami tėvų atrinkti netaisyklingi vaikų pasakymai, Lietuvoje nebuvo atliktas, todėl jis gali būti naudingas kaip lyginamoji medžiaga vaikų kalbą tiriantiems lietuvių lingvistams. Tyrimas atskleidžia, kokios klaidos dominuoja netaisyklinguose vaikų pasakymuose, kokias klaidas suaugusieji pastebi dažniausiai ir  užfiksuoja, kokia yra tų klaidų įvairovė ir pasiskirstymas. Ateityje rezultatus bus galima palyginti su panašiais užsienio šalyse atliktais tyrimais.

Literatūra:

                      Balčiūnienė I. 2007: Kodėl tėvai kartoja vaikų pasakymus. Gimtasis žodis 8, 2–5.

                      Balčiūnienė I. 2006: Parental reactions to the morfologically correct and incorrect utterances of children. Estoniam Papers in Applied Linguistics, 47–56.

                      Jakubsonė S. 2008: Vaikų kalbos klaidų tipai. Bakalauro darbas. Kaunas: VDU.

                      Ceitlin S. N., Jelisejeva M. B. 2001: Цейтлин С. Н., Елесеева М. Б. 2001:  Дети о яэыке. СПб: Изд - во РГПУ.

                      Ceitlin S. N., Jelisejeva M. B. 2000: – Цейтлин С. Н., Елесеева М. Б. 2000: Говорят дети: Словарь - справочник. СПб: Изд - во РГПУ.

                      Dressler W. U., Kilani-Schoch M., Balčiūnienė I., Laaha S., Korecky-Kroll K. 2006: The learnability of morphology is due to positive and negative evidence. Adult reactions to children’s development of French, Lithuanian and German inflection: XII tarptautinio morfologijos simpoziumo tezės. Budapeštas: Vengrijos mokslų akademija. 

                      Golubiev E. 2001: – Голубев Е. 2001: Вверх кармашками или Хоть колом в голове чеши... АиФ Петербург 29, 10.

                      Huttenlocher J., Smiley P. 1987: Early Word Meanings: The case of object names. Cognitive Psychology 19, 222–233.

                      Kamandulytė L. 2006: Vaikiškosios kalbos ypatybės. Kalbos kultūra 79, 264–272.