|
|
Pabiros
|
2007 m. vasarą Berlyno menų akademijoje Paryžiaus aikštėje Gėtės institutas (Goethe-Institut), padedamas partnerių, surengė didžiulį festivalį Kalbos jėga (Die Macht der Sprache), kuris vainikavo dvejus metus visame pasaulyje vykusį projektą tuo pačiu pavadinimu Kalbos jėga. Įspūdingos parodos, instaliacijos ir performansai, skirti kalbos vaidmeniui ir reikšmei globalėjančiame pasaulyje analizuoti, įdomios, savo dalyviais išsiskiriančios diskusijos ir pranešimai buvo nemokamai pristatyti plačiajai visuomenei ir profesionaliai publikai. Per dvejus metus Gėtės institutas (Goethe-Institut) kartu su savo partneriais (Stifterverband fuer die Deutsche Wissenschaft ir kt.) suorganizavo daugiau nei 30 projektų visame pasaulyje, kurių pagrindine tema buvo Kalbos jėga: apie daugiakalbystę ir identitetą, kultūrinę įvairovę, kalbų raidą, akademinės kalbos ypatumus ir kalbų politiką įvairiapusiškai diskutuota simpoziumuose ir parodose, fotografijų, filmų ir kalbų konkursuose. Baigiamuoju projekto renginiu tapo festivalis Kalbos jėga.
|
|
|
|
Kas kalba daugiau? Moterys ir vyrai? |
|
Dažniausiai teigiama, kad moterys itin daug šneka, reiškia emocijas ir yra daug plepesnės už vyrus. Bet ar iš tikrųjų? Kai kurie mokslininkai mano visai kitaip. M. Swacker atliko eksperimentą: ji rodė tris to paties menininko tapytus paveikslus, kuriuos vyrai ir moterys turėjo apibūdinti kiek įmanoma plačiau. Taigi vyrai vidutiniškai šnekėjo 13,0 min., moterys 3,17 min.
Sociolingvistai teigia, kad moterų ir vyrų kalbėjimo skirtumus lemia kultūriniai dalykai moterų pokalbiai visuomenei nebūdavo tiek svarbūs, kiek vyrų, užimančių lyderių pozicijas, kalbos. Todėl ir dabar vyrų plepumas vis dar kyla iš siekio dominuoti. Vyrai mėgsta įvairius pasisakymus, ilgas kalbas, kuriomis jie nesąmoningai užima lyderio poziciją. Tiesa, emocingose situacijose vyrai dažniausiai lakoniški. Nuo vaikystės jiems teigiama, kad tikri vyrai nerodo jausmų. Tačiau nors vyrų kalboje maža emocijų ir paaikčiojimų, visgi plepėdami jie praleidžia daug daugiau laiko nei moterys.
|
|
Autorius ar plagiatorius? |
|
Kaip kiekvieno žmogaus charakteris, taip ir kiekvieno kalba bei rašymo būdas yra unikalūs ir nepakartojami. Netgi apšnekant ar aprašant tą pačią temą ar vartojant ribotą tam tikro kieko žodyną, išlieka kiekvieno asmens kalbai būdingas idiolektas. Taigi kiek panašūs gali būti dviejų autorių kūriniai, kad jie nebūtų laikomi plagiatu? Kaip nustatyti, ar keli tekstai priklauso vienam autoriui? Ar įmanoma nustatyti studentų darbų autorystę bei atpažinti plagiatus? Kaip nustatyti, ar teismo įkalčiu tapęs laiškas nėra rašytas kito, nei teigiama, asmens?
1968 m. J. Svartvikas savo knygoje įrodė, kad sulaikytojo T. Evanso diktuoti pareiškimai, pagal kuriuos jis apkaltintas dvejomis žmogžudystėmis, stilistiškai skiriasi nuo visų kitų jo pareiškimų. Iš tikrųjų vėliau buvo nustatyta, kad abi aukas nužudė kitas žmogus. Taigi taip buvo pradėta lingvistinius tyrimus taikyti teisiniams reikalams nustatinėjant laiškų autorystę neaiškių savižudybių atvejais, tiriant anoniminius laiškus, prisipažinimo įrašus ir t.t. M. Coulthard teigia, kad vieni svarbiausių plagiato nustatymo rodiklių pasikartojančio žodyno proporcijos bei pasikartojančių frazių kiekis bei ilgis. Juk kiekvieno žmogaus asmeninė patirtis lemia jo vartojamą žodyną, kiekvieno žmogaus kalbai būdingos pastovios frazės ar jų struktūra. Taigi šiuos rodiklius galima palyginti su žmogaus parašu jie unikalūs ir nepakartojami. Būtent šiuo principu remiamasi kuriant įvairias programas, identifikuojančias plagiatus.
Plačiau žiūrėti čia http://applij.oxfordjournals.org/cgi/reprint/25/4/431
|
|
|
|
|
|
