Rūta Marcinkevičienė

Straipsnis, išspausdintas „Akiračiuose“, 2008 m. nr. 2, p. 4.

„…stebėti blogį, mąstyti apie blogį, rašyti apie blogį smagu“

Jurga Ivanauskaitė Placebas

Jurga Ivanauskaitė psichologiniame, filosofiniame ir fantastiniame romane Placebas rašo apie paslaptingąjį sąmokslą prieš gėrį ir žmoniją, įvardintą Placebu, ir apie jo apraiškas šiandieninėje mūsų spaudoje. Jautriai užčiuopusi pragaištingą tendenciją su pasimėgavimu rašyti apie blogį, ji įžvelgia ir kelis jos apraiškos būdus. Vienas jų – tai dominuojančios kriminalinės temos bei nusikaltėlių pasaulio reklama spaudoje, nes įsivaizduojamo blogio centro “…įsakymu, pranešimai apie kriminalinę šalies padėtį privalėjo būti nuolat užaštrinami, sutirštinami, perdedami, o jeigu reikia, tai ir laužiami iš piršto” (p. 230). Visa tai buvo daroma vadovaujantis pricipu, kad “žiniasklaidoje palaikant aukštą nusikaltimų temos reitingą, pats nusikalstamumas irgi yra skatinamas” (p. 230).

Rūta Marcinkevičienė

Straipsnis, išspausdintas „Akiračiuose“, 2009 m. nr. 2-3 (409).

Viešasis gyvenimas, o labiausiai – jo kalba, tampa vis labiau buitiškas, privatus, persmelktas šnekamosios kalbos dvasios. Tai akivaizdu, įrodinėti nereikia, bet rūpi kas kas kita – kodėl ir kaip viešasis diskursas krypsta link naminio ar gatvinio pokalbio retorikos, galiausiai – kokios viso to pasekmės, koks poveikis, atgalinis ryšys ir kalbėjimo būdo nulemtas pakitęs bendravimo pobūdis. Čia kelios mintys apie mūsų viešosios erdvės kolokvizacijos priežastis ir raiškos formas, susietos su viešosios erdvės sampratos analize.

Rūta Marcinkevičienė

Straipsnis, išspausdintas „Akiračiuose“ 2008 m. nr. 9-10, p. 13-16.

Ar yra dar didesnis lingvistas už Jurgį Gimberį? Didesnis, universalesnis ir dar platesnių pažiūrų?.. O kas gali būti tikresnis lingvistas už tą, kuriam rūpi kalba?.. Jo humoras ypatingas, nes čia svarbiausia – verbališkumas, aprėpiantis visus galimus kalbos lygmenis: pavienį žodį, žodžių junginį, sakinį, tekstą ir jo potekstes. Dar daugiau. Jis pats naudoja ir parodijuoja įvairius tekstų žanrus – nuo notabenių iki kolokviumą, nuo gamtos stebėtojo užrašų, aforizmų ar dienoraščio fragmentų iki skelbimų, taisyklių, deklaracijų, manifestų, memorandumų. O kur dar testai, apologijos, analizės, melodramos, pasakojimai apie senovę, esė, lyrika, prakalbos „Urbi et Liurbi“, testamentai, misės ir kiti čia neišvardyti ar sunkiai įvardijami žanrai.

 Jurgis, gal ir pats to nesuprasdamas, išbandė įvairias lingvistikos šakas, Lietuvoje jau įsitvirtinusias ar dar tik ateisiančias: leksiką ir gramatiką, žodžių darybą ir semantiką, kalbos filosofiją ir pragmatiką, socialinę ir psicholingvistiką. Jis analizuoja pokalbį, fiksuoja vaikų kalbą, kontempliuoja etimologiją, frazeologiją, eufemiją. Jis apmąsto kalbos esmę ir prasmę, kalbų savitumą ir jų ryšius. Ir ne tik teoretizuoja, tyrinėja kalbos galimybes ir ribas, jos struktūrą ir vartoseną, daug rašo apie norminimą, bet ir eksperimentuoja, taiko kalbos dėsnius praktiškai žaisdamas žodžio daugiareikšme prasme, neįprastu junglumu ar daryba.

Sigita Jakubsonė

Mažyliai labai intensyviai ir dėmesingai stebi suaugusiųjų kalbą. „Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gimtosios kalbos įsisavinimą ir raidą, yra socialinė vaiko aplinka ir kalbinis tėvų elgesys: nuolatos girdėdamas suaugusiųjų kalbą, bendraudamas su tėvais, vaikas pamažu perima jų vartojamą kalbinį ir komunikacinį modelį...“ (Balčiūnienė 2007). Vaikai pastebi netgi skirtingų žmonių skirtingus kalbos akcentus, ypatybes. Pats to nesuvokdamas, vaikas įsisavina tai, ką girdi aplinkui. Tad suaugusiųjų kalba, jų požiūris į kalbą, kalbos klaidos daro įtaką vaikų kalbai. Suprantama, kad vaikų kalbos klaidos skiriasi nuo suaugusiųjų kalbos klaidų. Skiriasi ir pats kalbos klaidos suvokimas. Vaikų kalbos klaida laikoma viskas, kas neatitinka suaugusiųjų kasdienės kalbos modelio.

Erika Rimkutė, Jolanta Kovalevskaitė

(šis straipsnis publikuotas žurnale „Gimtoji kalba“ 2008 m. nr. 5)

Mašininio vertimo kūrėjų ir tyrėjų darbas dažnai panėšėja į ilgųjų distancijų bėgiko likimą: jėgų tam reikia daug, o finišo tiesiosios, kuri galėtų įkvėpti, nematyti. Tai lemia daug veiksnių: vartotojų netenkinanti MV[1] kokybė, sudėtingas gauto rezultato vertinimo procesas, klaidingas, nerealiais lūkesčiais pagrįstas MV naudojimas. Paskutiniame ciklo straipsnyje norėtume trumpai aptarti, kaip vertinti MV sistemas, kokią nišą MV mato patys jų kūrėjai ir kokią ateitį jai prognozuoja.

MV teikia ne tik praktinę naudą (greitai išverčiami dideli tekstai), bet ir teorinę – iš automatiškai išverstų tekstų galima daugiau sužinoti apie kalbą, iš kurios verčiama, ir į kurią verčiama. Tai leidžia geriau suvokti tų kalbų struktūra, ypatybes. Kuo panašesnės kalbos, tuo lengviau kurti MV sistemą. Apie kalbų skirtumų daromą įtaką MV bus rašoma toliau šiame straipsnyje.

Erika Rimkutė, Jolanta Kovalevskaitė

(šis straipsnis publikuotas žurnale „Gimtoji kalba“ 2008 m. nr. 3)

Nesunku pastebėti, kad ir kalbėdami, ir rašydami vartojame ne tik atskirus (vienareikšmius ar daugiareikšmius) žodžius, bet ir daug keliažodžių įprastų stabiliųjų frazių. Dažniausiai bendraujame ne atskirais žodžiais, o reikšmės požiūriu vienalytėmis frazėmis. Kalbininkai, ypač tekstynų lingvistikos specialistai, šį visoms kalboms būdingą reiškinį vadina fraziškumo principu (plačiau žr. Marcinkevičienė 2001). Be konteksto dažnai neįmanoma suprasti, ar, pavyzdžiui, dvižodis junginys turi vieną reikšmę, ar tai du atskiri žodžiai su savo savarankiškomis reikšmėmis: siauras tunelis bet kada gali užgriūti – bet kada buvo teisybė pasaulyje?; koją  pakišo  apribojimai – pakišo  koją  ir pargriovė.

Mūsų kalba daugiareikšmė. Atsiradus įvairioms kalbos analizės programoms, išryškėjo nauji ir įdomūs kalbų aspektai. Pavyzdžiui, kuriant automatinės morfologinės kalbos analizės programas (vadinamuosius tagerius, angl. tagger), buvo tikimasi, kad analizatorius nurodys kalbos dalį ir reikiamas gramatines kategorijas, pvz., daiktavardis, vyriškoji giminė, vienaskaitos kilmininkas; veiksmažodis, tiesioginė nuosaka, esamasis laikas, trečiasis asmuo ir pan. Deja, paaiškėjo, kad kai analizuojamos pavienės formos, neatsižvelgiant į kontekstą, atsiranda didelis daugiareikšmiškumas. Jeigu analizuotume žodžio formą žemės junginyje žemės ūkis, neabejodami pasakytume, kad žemės – tai moteriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos kilmininkas. O jeigu reikėtų analizuoti šią žodžio formą, nežinant, kokie gretimi žodžiai? Greičiausia pasakytume, kad žemės dar gali būti ir daugiskaitos vardininkas, pvz., Lietuva – žemės nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Vargu ar kas nors pasakys, kad analizuojama forma gali būti ir veiksmažodis, pvz.: žemės (t. y. kris) kainos. Ar kas nors pasakytų, kad žodžio forma opelis – net tik daiktavardis, įvardijantis automobilio markę, bet ir mažybinis būdvardis, sudarytas iš opus (pvz., opelis vaikas); padaryti – ne tik veiksmažodžio bendratis, bet ir mažybinio daiktavardžio, sudaryto iš padaras, vienaskaitos šauksmininkas (pvz., mažasis padaryti!); forma staline gali būti morfologiškai analizuojama ne tik kaip moteriškosios giminės būdvardžio vienaskaitos įnagininkas (pvz., su staline lempa), bet ir kaip tikrinio daiktavardžio Stalinas vienaskaitos šauksmininkas? Šie keli lietuvių kalbos pavyzdžiai, nors yra labai neįprasti, nėra vartojami dabartinėje lietuvių kalboje, bet galimi teoriškai, todėl juos ir pateikia automatinės morfologinės lietuvių kalbos analizės programa.

Ar skiriasi vyrų ir moterų kalba? Dabar, kai tik kas (o dažniausiai moterys) prabyla apie lyčių reikalus, labai dažnai garsiau ar ne taip garsiai suskamba feminizmo gaidelė. Ne išimtis ir pokalbio analizė. Žodinį bendravimą tyrinėję autoriai dažną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tik moteris gožiančiu vyrų dominavimu. Tačiau kai kurie autoriai į šiuos dalykus žiūri kur kas plačiau ir lyčių bendravimą prilygina tarpkultūrinei (o gal net „tarpplanetinetinei“, jei prisiminsime labai vykusią Johno Grayjaus knygą – metaforą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“) komunikacijai, o pačioje vyrų ir moterų kalboje mato tiek skirtybių, kad net vadina jas atskiromis  kalbos atmainomis – lyčių dialektais.

Kas lemia lyčių dialektus? Lyčių dialektus lemia pasaulėjautos skirtumai, labai nepanašūs vyrų ir moterų pasauliai, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantys pašnekesiuose. Kokios gi yra tos elgsenos skirtybės, lemiančios skirtingą kalbėjimo stilių? Amerikiečių sociolingvistė Debora Tannen lyčių dialektus aiškina vyrų polinkiu į hierarchinius santykius, t.y. jų pastangomis vyrauti, dominuoti, užimti socialiai svarbią vietą, o moterų – siekiu artimai bendrauti, dalintis jausmais, rasti tarpusavio supratimą. Manoma, kad tos skirtybės lemia skirtingus kalbėjimo tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą, siekdamos, kad jas suprastų, atjaustų, kad išryškėtų bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją ir, dažnai nesąmoningai, išsiaiškintų, kuris gi jų viršesnis.