Jolanta Kovalevskaitė, Erika Rimkutė

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir savaitraščio „Atgimimas“ akcija, vykusi 2007 m. sausio 27 ir vasario 17 d., sutraukė didelį būrį savo gimtajai kalbai neabejingų žmonių. Prie akcijos prisidėjo ir studentas, ir Prezidentas. Paimti rašiklį daugeliui nesutrukdė netgi emigranto darbai ir rūpesčiai. Džiugu tai, kad buvo gerai suorganizuota informacijos sklaida per radiją, televiziją, internetą.

Raštingumo įgūdžiams silpnėjant Nacionalinio diktanto rašymas yra svarbus priminimas apie tai, kad be dabar išpopuliarėjusių ir naujai atrastų vertybių nevalia pamiršti ir senų – ne mažiau svarbių – dalykų: pagarbaus požiūrio į savo gimtąją kalbą, savo taisyklingos ir bendrinės kalbos normas atitinkančios kalbos priežiūros, rūpintis savo kalbos įvairove. Juk lietuvių kalbos raidą lemia ir įvairovę kuria ne žodyniniai aprašai ar gramatikos – lietuvių kalbą kuria jos vartotojai. Nuo jų kūrybiškumo priklauso kalbos veidas, įvaizdis ir vertė.

Negalima paneigti, kad Nacionalinis diktantas jo rengėjų ir dalyvių pastangomis tapo reikšmingu įvykiu visuomenės gyvenime, tačiau norėtųsi pasidalyti savo mintimis apie kai kuriuos diskutuotinus diktanto organizavimo klausimus.

Justina Šilinytė 

Rašau esė, įkvėpta D. Crystalio knygos „Kalbos mirtis.“ Esu viena iš tų, kurie turi gebėjimą kalbėti, todėl niekada nepereičiau į kalbos priešininkų pusę. Žinau ir jauste jaučiu, kokia svarbią vietą mano gyvenime užima kalba. Tačiau niekada nesusimąsčiau, kokia opi problema kalbos mirtis, koks didelis praradimas jos netekus. Būtent ši knyga atvėrė man akis. Paskatino pamąstyti apie jos (t. y. kalbos) svarbą kiekvienam iš mūsų, nesvarbu, kas šiandien esame: kalbininkai, etnologai, politikai, verslininkai, namų šeimininkės ir t. t. Skaitant šią knygą aplankė įvairiausios emocijos. Dauguma iš jų teigiamos. Tai, kas pasaulyje daroma ir ką ruošiamasi daryti siekiant išsaugoti mirštančias kalbas, žavėte žavi. Svarbiausia, kad tai suvoktų ne tik kalbininkai, bet kiekvienas kalbantysis.

Inga Sinkevičiūtė

„Kalbos mirtis“ – tik išvydus viršelį sunku pasakyti, apie ką ši knyga. Pavartai rankose ir neperskaitęs aprašymo nusprendi: „Tai ko gero dar vienas detektyvas“ (aišku, jei tau nieko nesako autoriaus vardas ir pavardė). Mintyse nustatęs žanrą toliau galvoji, ar verta atsiversti bent vieną puslapį. Jei domiesi detektyvais, ko gero – taip, tačiau jei – ne, knyga taip ir liks nepajudinta, taip ir nesužinosi, ką vertėtų žinoti visiems savo kalbą mylintiems ir puoselėjantiems žmonėms, ją niekinantiems, tačiau kažkur giliai širdies kertelėje besijaučiantiems lietuviais. Tiesa, tai tikrai ne detektyvinė istorija. Knygynuose ji puikuojasi lietuvių kalbai skirtose lentynose, o man atrodo, kad ją reikėtų perkelti į bendrą skyrių – lituanistai suras ir taip, o vat eilinis žmogelis retai stabteli ties lietuvių kalba. Paskaitinėti šią knygą reikia, na, gal ne visą – tiek kiek leis kantrybė.

Paklausi, o kaip mano rankose atsidūrė ši knyga ir ką aš apie ją manau, taip primygtinai rekomenduodama? Patenkinsiu tavo smalsumą – dėstytojos idėja! Gerai, man iš tiesų gėda pripažinti, bet aš vargiai savo noru būčiau ją perskaičius, galbūt kada nors vėliau, tačiau tikrai ne dabar. Perskaičiau, nes reikėjo parašyti laišką tau, o kartu ir praplėsti savo akiratį, padaryk ir tu tą patį. Pabandysiu paaiškinti kodėl.

Jurgita Sakauskaitė 

Ar yra pasaulyje kalba, švenčianti savo gimtadienį? Tikriausiai ne. O kalbos mirties diena kartais būna labai aiški – kalba miršta su paskutiniu jos vartotoju. Bet ar tikrai? Davidas Crystalas abejoja, ar kalba nėra mirusi, jei ją moka tik vienas vartotojas – juk jis neturi su kuo ta kalba šnekėtis... Tokią kalbą tikriausiai būtų galima laikyti ištikta komos. Ji – dar nemirusi, bet jau ir nebe gyva. Iš mokyklos laikų (o gal ir pirmųjų kursų universitete) ataidi prisiminimas apie XVIII a. mirusį paskutinį prūsų kalbos vartotoją. Kultūra gali gyvuoti ir jos kalbai mirus, teigia D. Crystalas. Ar prūsai būtų galėję išsiversti be savo kalbos? Deja, šiuo atveju kalba buvo paskutinė prūsų savastis (ir tai stebėtina, kaip ilgai ji išsilaikė – net penkis okupacijos šimtmečius).

Kartais manoma, kad prūsų aukos dėka mes turime savo valstybę, taigi – ir savo kalbą. Kol prūsus teriojo vokiečiai, Lietuva sustiprėjo tiek, kad įsikūrė valstybė, ir tai buvo tvirti pamatai vėlesniais amžiais, kai tautos mūras buvo griaunamas ir niokojamas.

Laimutė Dumbliauskaitė 

Kintantys laiko ir kultūros kontekstai skatina nuolat grįžti prie tautos būties klausimo. Per kalbą, ištartą žodį atsiskleidžia tautos būties išskirtinumas. Kalboje tauta atskleidžia, koks jos požiūris į pasaulį, to pasaulio supratimas, kokia jos kultūra plačiąja prasme – materialioji kultūra, tradicijos, kasdienė veikla ir elgesio standartai. Kiekviena tauta vertina, puoselėja ir didžiuojasi savo kalba.

Šiandien niekas neabejoja didžiuliu globalizacijos procesų spaudimu, kuriems nejučia pasiduodame, nejausdami, kad prarandame savo tautinės tapatybės svarbiausią išraišką – kalbą. Nors žymus kalbotyros specialistas Davidas Crystalas savo knygoje Kalbos mirtis nuteikia optimistiškai, teigdamas, kad mūsų kalba tarp dešimt procentų didžiausių pasaulio kalbų, ir išnykimo pavojus jai negresia. Manau, kad daugeliui šie žodžiai paglostė savimeilę, kad esame išskirtiniai, juolab, kad autorius apgailestaudamas teigia, kad kitą šimtmetį išnyks penktadalis pasaulio kalbų. Tačiau žvelgiant į šiandieninę Lietuvą, kyla daug daugiau abejonių, nei tokių, kaip teigia Crystalas – paguodžiančių vilčių. Aišku, širdy tiki, kad ji turi išlikti, nes pakilo po didžiausių priespaudos, pažeminimo ir akivaizdaus ignoravimo metų. Deja tas žmonių begalinis noras kalbėti sava kalba tuomet, šiandien virto ne mažesniu noru, kaip galima greičiau įsilieti į pasaulį, tapti jo dalimi, nejučia aukojant tai, kas yra mūsų savastis ir tautos šerdis. Ir pasak autoriaus dabartinė situacija neturi precedento: pasaulyje dar nėra buvę tiek žmonių, dar niekada nėra buvę tokių globalizacijos procesų; dar niekada nėra buvę tiek ryšių ir transporto technologijų ir tokių kalbų kontaktų; ir nė viena kalba dar nebuvo tokia įtakinga visame pasaulyje, kaip anglų.

(Straipsnis iš http://bro1.centras.info/book_kalba_lietuviu.html)

Lietuvių kalbininkai tyčiojasi iš lietuvių kalbos. Jie bando lietuviams primesti naujus terminus vietoj jau pribigijusių tarptautinių, tiesiog sulietuvintų arba grynai lietuviškų žodžių.

Neturėčiau visiškai nieko prieš, jei kalbininkai patvirtintų vieno ar kito naujo žodžio rašybą, pvz., pasakytų, jog reikia rašyta „hakeris“, o ne „hekeris“. Tačiau, kai vietoj šių, jau tikrai daugiau nei 10 metų vartojamų žodžių, jie „hakerius“ (labai daug išmanančius ir mėgstančius savo amatą kompiuteristus) nei iš šio nei iš to pavadina „programišiais“ (palyginkit su „mergišius“, „vagišius“), tai tikrai gali išvesti iš kantrybės net kantrų žmogų.

Taip pat neturėčiau nieko prieš, jei kalbininkai sugalvotų naujus žodžius visiškai naujiems reiškiniams ar daiktams. Pvz., šiuo metu lietuvių kalboje nėra žodžio apibūdinti „stylus“ – tam daiktui, kuriuo baksnojamas delninių kompiuterių ekranas, pavadinti... Kodėl dabar neįteisinus naujo žodžio, kol šie daiktai nepradėti vadinti betkaip? Jeigu norit galvoti naujus žodžius, galvokit – bet tik naujiems reiškiniams. Nekeiskit žodžių, kurie dėl savo ilgo vartojimo jau tapo lietuviškais. Kam keisti žodį „laptopas“, kurį supranta visi, į žodį „skreitinukas“, kurio nesupranta niekas? „Laptopas“ vartojamas jau tikrai daugiau nei 10 metų, o šito naujo žodžio niekas nevartoja...

Kodėl kai kuriuos terminus visgi galima palikti tokius, kokie jie yra? Kalbininkai neseniai įteisino žodį „asembleris“, tačiau nusprendė tokio pat senumo ir tokios pat sandaros žodį „debugeris“ pakeisti į „derintuvė“. Kam to reikia? Galų gale, kam iš viso kišitis į profesinį žargoną?

Kodėl kalbinkai kai kuriuos lietuviškus žodžius keičia kitais? Pavyzdžiui žodį „grotuvas“ pakeitė į „leistuvė“? „Grotuvas" buvo jau ilgą laiką vartotas, lietuviškas ir suprantamas. Kam? Na kam?

(Parengta pagal http://gintasm.blogspot.com/2005/12/kalba-ir-kalbininkai.html)